Liepos 9 dieną JAV laikraštyje „The Washington Times" buvo išspausdintas šiuo metu lietuvių PAG stovykloje viešinčio Jungtinių Valstijų žurnalisto Michaelo Yono straipsnis apie Afganistaną. Siūlome paskaityti vertimą.
Mergina be ateities
Michaelas Yonas, 2009 liepos 9 d.
AFGANISTANAS
„Tai ne dėl karių, ne dėl ekonomikos, ne dėl to, kad ši šalis kalnuota ir neturinti išėjimo į jūrą kaip ir Austrija ar Šveicarija. Tai dėl visuomenės." Rašau šiuos žodžius iš Goro provincijos, atsidūrus Helmande, Kandahare, Zabule, Nangahare... - būtų galima vardinti dar ir dar - jautiesi tarsi Juros periodo parke. Galima įsikurti tokiuose miestuose kaip Kabulas, Džalalabadas ar Mazari Šarifas ir kurti kažkokias viltis, bet būtų kvaila per daug nukrypti nuo realybės. Irakas yra 1000 metų daugiau pažengęs į priekį nei Afganistanas. Nepalas žymiai daugiau susijęs su išoriniu pasauliu ir daugiau apie jį žinantis.
Po beveik aštuonerių karo metų ir išleidus tiek milijardų, šioje provincijoje nėra nė vieno afganų kario. Nėra nė vieno metro asfaltuoto kelio. Yra tik viena televizijos stotis, veikianti maždaug keturias valandas per parą, kai turi kuro.
Šiomis dienomis buvau susitikęs su šios stoties vadovu Mohammadu Jan Kendewaliu. Pasak jo, stoties biudžetas yra 1000 dolerių per mėnesį, bet reikia 2600 dolerių. Jis dar teigia, kad britai grįžo vogti urano iš Helmando.
Mes susirūpinę dėl infiltracijos, vykdomos iš Pakistano, į tokias vietas kaip Helmandas, bet kaip dėl tokių vietų kaip Goro provincija? Čia gyvena daugiausia tadžikai, šiek tiek puštūnų, hazarų ir kitų, bet tas pats televizijos vadovas sako, kad net tadžikai vyksta į kaimyninį Helmandą nuiminėti derliaus ir kariauti, nes kitaip negali užsidirbti pinigų. Kiti tadžikai tai neigia.
Taigi mes galime sakyti: „tai dėl ekonomikos". Iš dalies taip. Tačiau ekonomika prasta dėl žmonių kaltės. Gurkai iš Nepalo žiūri į afganus kaip į atsilikėlius. Neseniai praleidau visą mėnesį su gurkais, kurie tarnavo Afganistane, ir esu buvęs daugelyje kaimų, iš kurių yra kilę gurkai. Jų padėtis sunki, bet nepaliečių nevargina tokios genčių ir etninės kovos, kokias mes matome čia.
Neseniai amerikiečių karo lėktuvai Goro provincijoje atakavo su Iranu susijusį teroristą, vadinamą Mullah Mustafa. Jis išgyveno, bet buvo civilių aukų. Tačiau nebuvo pranešta, kad kroatų karininkas, kuris vadovavo 550 kilometrų patruliavimui tame rajone, po atakos sužinojo, jog nepaisant civilių aukų, vietiniai palaikė tą antskrydį. Mes vis dar galime džiaugtis palaikymu, jaučiamu daugelyje vietovių, bet dalis to palaikymo yra, nes kovojame su jų priešais.
Kova su teroristais ir militaristais - tai tarsi žolės pjovimas, JAV ir sąjungininkų vadai tai puikiai žino. Vis dėlto daugelis žmonių, įskaitant ir dalį politinio elito, nesuvokia socialinio inertiškumo, sudėtingumo ir natūralių progreso trukdžių. Praėjus dar dešimčiai metų -18-ai viso proceso metų - tai dar nebus baigta.
Laikas čia turi kitokią reikšmę. Štai baibogha genties narių atvejis: jie paliko savo žemės plotą maždaug prieš 150 metų, ten įsikūrė hazarai, o dabar baibogha žmonės grįžo sakydami: jūs pavogėte mūsų žemę kol mūsų čia 150 metų nebuvo". Nors daugybė jėgų buvo išeikvota kovoms per tuos tūkstančius metų, kai Goro provincija gyvenama, nenutiestas nei vienas metras asfaltuoto kelio.
Šiandien buvau Karbasha Qalat kaime, esančiame tolimoje vietovėje 8800 pėdų (2682 metrų) aukštyje. 20 šeimų neturi elektros ir netgi baterijomis maitinamo radijo aparato. Žiemą savo namuose, pastatytuose iš purvo, jie laiko ir arklius, karves, asilus bei kitus gyvulius. Tik dari kalba kalbantis kaimo seniūnas buvo raštingas. Pasak jo, į Karbasha Qalat kaimą per 14 metų nuo jo įkūrimo buvo atvažiavę tik du sunkvežimiai - čia apsilankiusieji ieškojo informacijos apie sausumos minas. Nė vienas vaikas nėra buvęs mokykloje ir, tikriausiai, nebus. Jų motinos neraštingos, kaip ir beveik visos motinos Afganistane.
Kalbėkime atvirai. Apsvarstykime situaciją ir užduokime klausimą: „kiek mes galėtume išjudinti šią vietą iki 2100 metų?". Paprasčiau tariant, pabandykime paskaičiuoti, kiek kartų turi pasikeisti, kad būtų pasiektas bent 80% raštingumas? Jei siekiama, kad kuo daugiau žmonių čia būtų raštingi - o raštingumas turėtų būti pagrindinis tikslas - tai netaptų įmanoma net išmokius daugelį tų vaikų, kurie gims per ateinančius penkerius metus.
Kad Afganistanas pasiektų bent jau Nepalo lygį - galbūt galėtume tai padaryti per 25 metus. Tuo tarpu vokiečiai ir kanadiečiai, atrodo, jau ima pavargti. Neseniai buvau susitikęs su Lietuvos ambasadoriumi ir susidariau įspūdį, kad lietuviai pasiryžę įsipareigoti dar keturiems ar penkeriems metams. Šis Lietuvos įsipareigojimas labai vertingas, svarbus ir rodo akivaizdžią pažangą šioje srityje.
Tačiau mes ir mūsų sąjungininkai turime suprasti, kad šio pyrago per 10 metų neiškepsi. Kai kurie britai bent jau kalba apie dar 10 metų. Svarbiausias japonų pareigūnas Afganistane man pasakė, kad jie nusiteikę dar 10, 20 o gal 30-iai metų. Tam reikia 100 metų, bet bent jau japonai mąsto aiškiai, tuo tarpu daugelis mūsų - ne.
Michaelas Yonas yra rašytojas, anksčiau buvęs „žalioji beretė" (tarnavęs specialiosiose pajėgose), kartu su JAV ir britų pajėgomis Irake ir Afganistane praleidęs daugiau laiko nei bet kuris kitas žurnalistas.
http://www.washingtontimes.com/news/2009/jul/09/girl-with-no-future/?FORM=ZZNR5
