Jūsų dėmesiui - dar vienas ir šį kartą paskutinis JAV žurnalisto Michaelo Yono straipsnis iš Goro provincijos.
Sangow Bar kaimas
Nuotraukos ir reportažas iš tolimojo Afganistano
Autorius Michaelas Yonas
Goro provincija, Afganistanas
Lyginant Iraką ir Afganistaną galima teigti, kad Afganistanas britams ir amerikiečiams tampa pavojingesnis už Iraką. Tiems, kas yra kariavę tokiose vietose, kaip Anbaras, Basra, Bagdadas, Diyala ir Nineveh tai daug ką pasako. Yra svarių požymių, kad Afganistane bus daugiau mirtinų pavojų nei Irake 2006 - 2007 metais. Galima tik įsivaizduoti, kiek dienų ir naktų sekretorius Robertas Geitsas ir jo patarėjai turėjo kankintis, spręsdami, kiek pajėgų čia reikia. Viena vertus, reikia turėti pakankamai karių, bet kita vertus, pajėgų didinimas padidina ir priešiškumą. Sekretorius Geitsas man minėjo labiausiai nerimaująs dėl to, kad galime prarasti žmonių draugiškumą ir jie bus nusiteikę priešiškai. Dėl to ir man labai neramu. Labai skaudu žinoti, kad reikia daugiau vaistų, bet jie čia gali būti neveiksmingi. Daug kas reiškė nepasitenkinimą dėl naujųjų antskrydžių apribojimų, bet, mano nuomone, generolas McCristal (naujasis vadas) įvykdė savo vado ketinimą; ir nors šis sprendimas labai griežtas, bet teisingas; jei prarasime Afganistano žmonių palaikymą, tai tikrai gali baigtis dideliais nuostoliais.
Šiuo metu mūsų šansai nėra geri, bet sėkmės galimybė išlieka. Ši galimybė gali labai padidėti, jei gerai suprasime situaciją ir suderinsime savo tikslus su realybe.
Kol karas siaubia greta esančias su narkotikų verslu susijusias provincijas, kitose vyksta šiokia tokia pažanga. Prie šios nuošalios Goro provincijos vystymo prisideda japonai, lietuviai ir dar daugelis kitų.
Vieną rytą lietuviai surengė patrulį ir patraukė į vakarus Herato kryptimi, kartu pasikvietę ir ketvertą japonų, kurie čia, Afganistane, vykdo japonų lėšų, siekiančių 2 milijonus dolerių, investavimo projektą. Ir japonai, ir lietuviai atrodo nusiteikę labai ryžtingai, nors panašu, kad visi norėtų atsidurti toli nuo čia, tačiau niekas neabejoja šios misijos svarba.
Pajudėjome iš Provincijos atkūrimo grupės stovyklos Čagčarane. Tačiau norint atskleisti tikrą tiesą apie Afganistaną, reikėtų daiktus vadinti jų tikraisiais vardais. Iš tiesų Afganistane nėra nė vienos „atkūrimo" grupės. Ši vieta niekada ir nebuvo sukurta. Neaišku, kodėl buvo pasirinktas toks klaidinantis pavadinimas, nors tikriausia tai padaryta politiniais sumetimais. Sparčiau besivystančių šalių žmonės labiau linkę „at"kurti kažką, ką, kaip bandoma juos įtikinti, jie sugriovė. Vyriausybės gali šias grupes vadinti provincijos atkūrimo grupėmis, bet aš jas vadinsiu provincijos „kūrimo" grupėmis arba PKG.
Taigi mes sėdome į sunkvežimius ir patraukėme į vakarus nuo PKG stovyklos. Kai kurie skaitytojai galbūt prisimena praeitą reportažą, kai ieškodami klajoklių kučių mes atsitiktinai radome Karbasha Qalat (liet. Driežų urvo) kaimą. Šiandien mes traukiame į Sangow Bar kaimą. Iš palydovo darytoje nuotraukoje nematyti jokių asfaltuotų kelių, artimiausią tokį kelią skrisdami pastebėtume tik už 175 mylių, šis atstumas atrodo dar didesnis jei jotume ant kupranugario ar važiuotume. Atrodo, jog esame pačiame pasaulio pakraštyje, o pagal mūsų standartus taip ir yra. Jei atvykėliai iš kitų galaktikų aptiktų šią akmens amžiaus vietą, juos turbūt pasveikintų šaulių ginklų ir prieštankinių raketų ugnis. Nors, kaip žinome, įvairiausi žvaigždžių stebėtojai (budistai, žydai ir kiti) čia gyvena jau tūkstančius metų, kelių tiesėjų tarp jų, deja, nepasitaikė.
Nors šios vietovės atrodo labai apleistos ir nuošalios, sunku būtų rasti tokį kampelį, kur galėtume keliauti nieko nesutikdami. Yra vietų, kur užklysta labai mažai žmonių, tokių kaip pietuose esanti „Mirties dykuma", bet atrodo, afganistaniečiai linkę išsisklaidyti po vietovę tarsi juos kas spaustų. Nepriklausomybė yra pagrindinis jų asmenybės bruožas - jei kiekvienam jų pastatytų sienų metrui būtų nutiesta po metrą kelio, jis jau jungtų visas pagrindines bendruomenes. Net ir atsidūręs pačioje atokiausioje vietoje vis tiek čia sutiksi piemenį ar kokį kitą barzdočių su daas (ilgu Pusmėnulio formos peiliu) pjaunantį gyvuliams žolę. Tie žmonės juda šioje sausringoje žemėje tarsi skruzdėlės. Afganistaniečių gyvenimas šiose platybėse lyg nuolatinis stovyklavimas. Pagal jų kalendorių dabar 1387 metai, bet atrodo, tarsi jie gyventų prieš tūkstančius metų. Jauni amerikiečių kariai, tarnavę Irake, dažnai klausdavo: „Kodėl irakiečiai negali tiesiog susitaikyti? Jie neleidžia sau judėti į priekį amžinai kariaudami. Jie kariauja dėl kvailysčių." Tai visiems jiems buvo puikiai suprantama. Toks supratimas naudingas mums visiems.
Važiuodami dulkėtu keliu pralenkėme piemenis, kurių ganomi gyvuliai beveik švariai nugraužia visą žalumą savo kelyje.
Pasiekėme Sangow Bar kaimą, kur buvome ramiai ir palankiai sutikti. Teigiama, jog Goro provincijoje aguonos neauginamos - ir iš tiesų čia nematėme nieko panašaus, kaip Urozgano kalnuose, Kandaharo laukuose ar pagrindinėje aguonų augintojų provincijoje Helmande, kur aguonų laukai tęsiasi ištisas mylias palei kelius ar bazes. Tačiau šis mažytis žemės lopinėlis buvo skirtas asmeninėms žmonių reikmėms.
Ties nuotraukos centru matomi šliuzo vartai nukreipia vandenį žemyn.
Anksčiau Sangow Bar kaime buvo tamsu. Elektros jame nebuvo iki 2006 metų, kai lietuviai čia investavo apie 40 tūkst. dolerių nedideliam hidrogeneratoriui įrengti. Nuo tada buvo stebima kaimo pažanga. Šiuo metu Sangow Bar elektros pakanka, žmonės turi šviesą ir satelitinę televiziją, tačiau, nors ir yra galimybė, atrodo, niekas čia nežiūri Opros (žinomos pokalbių laidos vedėjos Opros Vinfri) laidų. Daugelyje Afganistano vietovių galima būtų pritaikyti perfrazuotą patarlę: „Galima atvesti arklį prie vandens, bet nepriversi jo žiūrėti „Opros".
Sangow Bar dabar turi elektros perteklių, taigi japonai paklausė, kodėl elektros linijos nenutiestos į kitoje upės pusėje esančias gyvenvietes. Kaimo vyresnysis atsakė esą kitoje Hari upės pusėje gyvenantys žmonės atsisakė padėti statyti elektrinę, todėl jie ir negauna elektros.
Lietuviai nustatė, jog šis projektas buvo sėkmingas, mes su japonais manome taip pat. Atsižvelgdami į projekto sėkmę lietuviai kartu su Islandija nusprendė pastatyti dar 30 hidroelektrinių. Žiūrint platesne prasme skaičius 30, 300 ar net 3000 gali atrodyti nereikšmingas. Tačiau taip nėra.
Lankydamasis Nepale ir mokydamasis Borneo kartu su gurkais, kurie buvo tarnavę Afganistane, aš sužinojau apie „Gobar Gas", o gurkai stebėjosi, kodėl afganistaniečiai nenaudoja šios sistemos. Tai paprastas, pigus ir labai ekologiškas būdas iš atliekų išgauti metaną ir naudoti jį šildymui, apšvietimui bei virimui. Tokia sistema labai pagerina sanitariją, o šalutiniai produktai yra puiki trąša. Taigi vienas Afganistane tarnavęs gurkų karys primygtinai reikalavo, kad įsiminčiau penkis „Gobar Gas" privalumus ir galėčiau juos neklysdamas išvardinti.
Viena „Gobar Gas" sistema kainuoja tik porą šimtų dolerių, o ją eksploatuoti ir prižiūrėti gali bet kuris kaimo gyventojas. Šiandien tokias sistemas galima pamatyti visame Nepale, tačiau vyresni gurkų kariai pasakojo, kad, kai jie buvo vaikai, „Gobar Gas" Nepale praktiškai" nebuvo. Tačiau kai kurie įžvalgūs vakariečiai vienur kitur įdiegė keletą sistemų ir Nepalo žmonės patys įsitikino, kokios jos vertingos, ilgainiui įsitraukė į šį projektą. Jei atkeliautumėte į Nepalo kaimą, galite paprašyti kaimiečių parodyti jų „Gobar Gas" sistemą ir jums beregint bus surengta išsami ekskursija, nes jie tikrai didžiuojasi šiais puikiais prietaisais. O viskas prasidėjo nuo tiek nedaug.
Taigi ir lietuviai su savo 30 generatorių gali įžiebti daugiau nei keletą lempučių. Mes ir mūsų sąjungininkai negalime sukurti Afganistano, tačiau neabejotinai galime nukreipti šį karavaną geresne kryptimi.
Amerikiečiai prašė japonus daugiau prisidėti prie Afganistano reikalų, tačiau iš tiesų juos į Goro provinciją pasikvietė lietuviai. Jų bendradarbiavimas vyksta sklandžiai: lietuviai skiria tokią paramą, kaip saugumo užtikrinimas ir dalis investicijų, tačiau kai prireikia didelio kapitalo, čia jau japonai paleidžia savo sunkiąją artileriją.
Hisako Ishizaki yra Japonijos ambasados pirmoji sekretorė. Ji yra dirbusi, studijavusi ir keliavusi įvairiose pasaulio šalyse, taip pat ir Mindanao Filipinuose, iš kur aš neseniai išvykau. Diskutuodama apie hidroelektrinę ji negaišdama laiko prisėdo ir ėmėsi mokyti šį vaiką parašyti keletą raidžių.
Kojos gali daug papasakoti.
Pieštukas iš Japonijos.
JT reikalų ambasadorius Shigeyuki Hiroki yra pagrindinis asmuo kai kalbama apie 2-jų milijardų dolerių investiciją, kurią yra įsipareigojusi skirti Japonija. Ponas Hiroki man sakė, kad 1,8 milijardo jau investuota ir kad likusieji 200 milijonų japonams dar ne pabaiga. Ambasadorius Hiroki man minėjo, jog Japonija liks čia įsitraukusi 10, 20 ar 30 metų. Jis buvo bene labiausiai realistiškai mąstantis pareigūnas iš tų, su kuriais man teko kalbėti. Nors iliuzijų neturėjo ir lietuvis PAG vadas plk. Alvydas Šiuparis. Jų neturi ir sekretorius Geitsas ar generolas Petraeusas, ir jie kalba atvirai. Atrodo, kad šiuo metu didžiausias mūsų turtas yra nedidelis, bet stiprus ir vis didėjantis branduolys žmonių, kurie supranta didžiulį problemų mastą, bet vis dėlto tiki, jog stengtis verta. Manau, kad japonų prognozuojamas laikotarpis yra realesnis nei girdėtas iš Amerikos, Britanijos ar kitų pareigūnų.
Hisako su patarėju Hiroyuki Prikasa ir pirmuoju sekretoriumi Jiro Kanzawa ruošiasi pereiti į kitą pralaidos pusę, o tuo tarpu lietuviai, kurių vardų ir pavardžių čia negaliu minėti (nuotraukas publikuoti leidžiama), lieka budrūs. Laimei vienintelį pavojų čia, atrodo, kelia tik šliuzas.
Čia esantys japonai yra labai patyrusi komanda. Pavyzdžiui, Hisako, kuri yra gyvenusi Irane, laisvai kalba dari kalba. Ji studijavo Kosta Rikoje ir Filipinuose, yra daug keliavusi nuo pat Tadžikistano iki Jungtinių Valstijų. Tai galima pasakyti ir apie visą japonų grupę, taip pat ir Chihiro Imai, kuri yra keliavusi ir dirbusi atokiausiuose Afrikos ir Pietų Amerikos kampeliuose, taip aplankydama apie 25 šalis. Hisako ir Chihiro yra buvusios Indijoje ir abi juokėsi, kai pasakiau, kad atvykau į karą norėdamas pailsėti nuo Indijos.
Deja, dėl prastėjančios saugumo situacijos japonai ženkliai sumažino savo personalo skaičių Afganistane. Atrodytų, kad JAV gynybos sekretorius Robertas Geitsas sutiktų su teiginiu, esą japonų sumažėjo būtent tada, kai jų labiausiai reikia, nors viešai jis gyrė japonų atsidavimą ir ragino juos toliau dalyvauti. Labai svarbu, kad japonai čia liktų ir ne mažintų, bet padvigubintų savo pastangas.
Žvilgsnis per laiką: panašu, kad tarp mergaičių populiariausia violetinė, žalia ir raudona spalvos.
Būsimasis imtynininkas
Aleksandro atgarsiai.
Sangow Bar maisto netrūksta.
Fone matosi apsitrynusi nevyriausybinės organizacijos „Afganaid" iškaba. Aplink visur kyšo šulinių rentiniai. Pasak lietuvių, Čagčarane dirba apie 16 nevyriausybinių organizacijų ir jos nuveikė tikrai daug.
Maža mergaitė, visur sekiojusi japonus ir lietuvius.
Deja, šie vaikai, kaip ir jų tėvai, jau išmoko prašinėjimo naudos. Afganistane, kaip ir Irake, kai investuojame į dyzelinio generatoriaus įrengimą, žmonės skundžiasi, kad netiekiame ir kuro. Kai indai sumokėjo už vietinio transliavimo įrangą Čagčarane, tos stoties direktorius ėmė skųstis, kad jie nepastatė naujo biuro; dažnai čia susiduriame su tokiu nusiteikimu: mums kažko reikia - „duokite, jei ne, elgsimės blogai".
„Pokštas ar saldainis" buvo paplitęs elgesio būdas Irake, tas pats vyksta ir čia. Daug vaikų Čagčarane elgetauja, bet, skirtingai nei Sangow Bar vaikai, Čagčarano vaikai dažnai svaido į mašinas akmenis, jei kariai nenori žaisti Kalėdų senelių. Ant daugelio lietuvių transporto priemonių langų matyti voratinklio pavidalo žymės paliktos pataikiusių akmenų.
Buvo laikas, kada kai kurie irakiečiai pradėjo mėgautis dėmesiu ir, atrodo, nesuprato, kad vieną dieną karas baigsis - bent jau mums - ir tas dėmesys išblės. Tas pats matyti ir Afganistane. Turtingos šalys bando analizuoti afganistaniečių elgesį, o kai kurie jų mėgaujasi šia naujai atrasta poveikio galimybe, bet, matyt, nesupranta, kad ši audra nurims taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Dėl tos pačios priežasties daug irakiečių dabar susirūpinę, jog amerikiečiai jau kraunasi daiktus. Įtaka vietiniu lygiu Irake iki 2008 metų labai sumažėjo ir tik laiko klausimas, kada vietiniai merai ir valdytojai nebeturės tiesioginio priėjimo prie aukščiausiųjų Amerikos ešalonų. Reikalai bus tvarkomi nacionaliniu lygmeniu. Baigėsi laikai, kai tokių nedidelių miestelių, kaip Tal Afar merai galėjo atkreipti generolų ar netgi Jungtinių Valstijų prezidento dėmesį. Pasaulis didelis ir jame dešimtys tūkstančių tal afarų. Uždanga buvo pakilusi, o dabar daugelyje Irako vietų ji vėl nusileido.
Įdomu, kad Irako rangovai atsekė paskui pinigus ir pasirodė Afganistane.
Kiti afganistaniečiai apdairesni ir, suvokdami save platesniame kontekste, supranta, kad pagalbos privilegijos yra labai nepastovios, ją teikti nėra privaloma ir, kad mes žinome, jog nesame skolingi Afganistanui. Mes čia atvykome ne mokėti skolų ir turime kitokių būdų mūsų interesams apsaugoti. Daugelis NATO ir kitų parnerių čia yra dėl platesnių politinių sumetimų, kurie su pačiu Afganistanu nedaug tesusiję.
Dr. Yaqubi, Goro provincijos ligoninės direktorius, neseniai grįžęs iš konferencijos Indijoje, aiškiau suvokia situacijos perspektyvas. Jis pasakojo, esą jo ligoninei tenka šešis mėnesius per metus verstis be vandentiekio vandens, o kai jis atsiranda, tai būna nefiltruotas ir nevalytas. Tuos šešis mėnesius valytojai nešioja vandenį iš Hari upės, bet vasarą jie turi rezervuarą ir ima vandenį iš netoli esančios mergaičių mokyklos, kurios direktorius tuo nepatenkintas (Čagčarane labai pažangu tai, jog vietiniai nori, kad mergaitės lankytų mokyklą ir kad daug vaikų mokosi anglų kalbos).
Ligoninėje yra dešimt bendrosios praktikos gydytojų, trys specialistai, anesteziologas, du rentgeno aparatai - vienas iš jų veikiantis - ir vienas ultragarso aparatas. Gydytojų moterų ten nėra, o gydytojams vyrams neleidžiama priimti naujagimių, išskyrus cezario pjūvio operacijas. Gimdymo metu moterims padeda tik pribuvėjos, gydytojams vyrams negalima gydyti „moteriškų problemų".
Dr. Yaqubi sakė, kad per praėjusius tris mėnesius jis atliko tris cezario pjūvio operacijas, kurios praėjo be komplikacijų, o iš paskutiniųjų 90 operacijų buvo tik du mirties atvejai, ir kad komplikacijos paprastai atsiranda dėl žmonių delsimo kreiptis į gydytojus. Po operacijos ligoninėje vidutiniškai dar liekama keturias dienas.
Pasak Dr. Yaqubi, ligoninei nepadeda jokios nevyriausybinės organizacijos. Ten yra vietos 85 pacientams, o lietuviai padovanojo dvi palapines, taip pridėdami vietos dar dvylikai lovų, bet šios palapinės dabar naudojamos sandėliavimui. Aš prisėdau ant vienos iš lovų bandydamas įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jei būčiau šios ligoninės pacientas. Nebus perdėta pasakius, jog medicininė priežiūra Amerikoje mūsų pilietinio karo laikais buvo geresnė. Dulkėta ligoninė, pilna zvimbiančių musių, atrodė tikras didžiausio skurdo pavyzdys, o pro atidarytus langus girdėjosi kūdikių verksmas. Ant ligoninės laiptų laukė apskurusios moterys su pasigailėjimą keliančiais vaikais. Dr. Yaqubi sakė, kad jei turėtų porą konteinerių sandėliavimui, tai palapinėse tilptų dar tuzinas lovų.
Dr. Yagubi nori parodyti žmonėms, kad sveikatos priežiūra nėra nemokama, bet pasak jo, parlamentas Kabule mano kitaip - ji turėtų būti nemokama. Afganistano vyriausybė negali šiai provincijos ligoninei net šulinio iškasti, visi čia esantys aparatai ir priemonės tikriausia buvo dovanoti, tačiau ji nori „nemokamos" sveikatos priežiūros. Tie Kabulo gudruoliai, kurie nesugeba pasirūpinti šuliniu Goro provincijos ligoninei, nori nemokamos sveikatos apsaugos visiems!
Pasakiau Dr. Yaqubi, kad tokios pat diskusijos vyksta ir Amerikoje, ir paklausiau šalia manęs sėdinčią lietuvę gydytoją, ar ši problema egzistuoja Lietuvoje. Ji patvirtino, kad taip. Pasak dr. Yaqubi, jei gydymas būtų visiškai nemokamas, ligoninė būtų perpildyta. Goro provincijoje gyvena 750 tūkst. žmonių, o jie čia turi 85 purvinas lovas ir dar porą mažesnių klinikų kitur. Nemokama sveikatos priežiūra? O kaip dėl nuolatinio elektros tiekimo rentgeno aparatui?
Žiemą daugelis pacientų negali pasiekti ligoninės - kad ir kokia nelaimė jiems būtų nutikusi. Jei gaminant valgį nudeginamas vaikas, pasiekti šaltą ligoninę galimybės nėra. Jei žmonės sunkiai suserga, jie tiesiog miršta ir palaidojami sušalusioje žemėje greta kaimo. Dr. Yaqubi papasakojo, kad prieš penketą metų jis praleido penkis mėnesius savo gimtajame kaime teikdamas pagalbą sniego atkirstiems žmonėms. Jis atliko daugiau kaip 150 operacijų, tarp jų ir dešimt cezario pjūvių, o vietiniai tada pirmą kartą sužinojo apie tokį dalyką. Paprastai, jei gimdant kyla rimtų komplikacijų, moterys miršta. Jis minėjo, kad tą žiemą mirė devynios moterys.
Pagal jų kalendorių dabar yra 1387 metai, o Naujieji Metai buvo kovo 21-ąją. Pasak Dr. Yaqubi, 1386 metais pagrindinė ligoninė surinko 8447 dolerius užmokesčio iš pacientų.
Kiekviename kaime yra mula. Mažiau primityvūs mulos supranta, kad šiuolaikinė medicina gali daugiau ar mažiau padėti, tačiau kiti, dėl neišmanymo ar trokšdami valdžios, siekia monopolizuoti gydymo teises ir draudžia žmonėms kreiptis į gydytojus arba juos atkalbinėja.
Pabandykime paskaičiuoti. CŽV „World Factbook" (liet. Faktų žinyno) duomenimis, 2009 metų liepos mėnesį Afganistano gyventojų skaičius sudarė 33 609 937. Faktas, kad CŽV sugebėjo nustatyti tokį tikslų skaičių, bet negali Irake surasti masinio naikinimo ginklų, kurie ten tikrai vienu metu egzistavo, turėtų pritrenkti visus matematikos genijus. Bet, patikėdami CŽV, suapvalinkime tą skaičių iki 34 milijonų. „World Guessbook" (liet. „Spėlionių žinynas") nurodo, kad apie 26 procentai tų žmonių yra urbanizuoti. Tai reiškia, kad 74 procentai šių žmonių gyvena užkampyje. Pasaulio pakraštyje, kalnuose ir dykumose. Tai sudaro apie 26 milijonus. Afganistanas yra geografiškai šiek tiek mažesnis už Teksasą, 99 procentai gyventojų yra musulmonai, o kalnai ten vieni grėsmingiausių pasaulyje. Patys gūdžiausi Apalačių kalnai nepranoksta Afganistano.
CŽV „Guessbook" nepateikia duomenų apie vidutinį afganistaniečių kaimų dydį. Aplankęs daug įvairių provincijų ir rajonų kaimų galėčiau spėti, kad vidutinę bendruomenę čia sudaro mažiau nei šimtas žmonių. Buvęs USMC pareigūnas Timas Lynchas, pragyvenęs čia daugiau nei ketvertą metų, teigia, jog vidutiniškai viename kaime gyvena 60 žmonių. Tęsdami mūsų skaičiavimus tarkime, kad tokiose mažose kaimų bendruomenėse gyvena apie 26 milijonai žmonių ir kiekvieną jų sudaro 100 žmonių. Tai reiškia, kad čia yra 260 tūkst. kaimų, o dar 8 milijonai žmonių gyvena miestuose ir miesteliuose.
Tie 260 tūkst. kaimų yra išsibarstę pačiose gūdžiausiose vietose, kokias tik galite įsivaizduoti. Dabar įsivaizduokime, kiek reikėtų, kad kiekviename kaime būtų po vieną klasę ir po vieną mokytoją, kuris mokytų įvairaus amžiaus vaikus. Pagal tą pačią „Guessbook", apie 28 procentai žmonių yra „raštingi", tai sudaro 43 procentus vyrų ir 13 procentų moterų. Kaip matome, daugelis mamų yra neraštingos ir reikalas tas, kad „Guessbook" neturi jokio supratimo, kiek žmonių moka skaityti, kadangi per visus tuos karo metus daugelyje kaimų niekas nėra lankęsis.
Taigi, manau, neperžengtume ribų pasakę, kad ši mergaitė neturi ateities; ta prasme, kaip mes tai suprantame.
Jau per vėlu to tikėtis čia esantiems vaikams. Daugelis tų, kurie gyvena toli nuo miestų ir miestelių, niekada neišmoks skaityti.
Pasaulis žiaurus ir negailestingas. Jei žiemą ši mergaitė susirgs, jai gali ir nepasisekti. Ligoninė yra per toli.
Daugelyje kaimų mergaitės pasidažiusios tos pačios spalvos lūpų dažais, kurių užsitepa negailėdamos.
Lietuvių ir japonų pareigūnai lankosi Čagčarane kuriamame parke.
Kai japonų ambasadorius JT reikalams peržiūrinėja numatomus projektus, kažin ar kas nors supranta jo rekomendacijų, kaip išleisti tuos du milijardus, svarbą. Deja, dėl didėjančio smurto japonai mažina savo personalo skaičių Afganistane. Afganistaniečiai turėtų suprasti, kad jie turi konkurentų varžantis dėl japonų dėmesio. Kitose vietose, kaip pavyzdžiui Kambodžoje, japonų pagalbos organizacijų darbuotojams pavojus negresia.
Lietuva ir JAV kartu statė mokymo centrą Čagčarane, kurį vienas vietinis pareigūnas norėjo paversti savo rezidencija.
Šie vaikai, tikriausiai, išmoks skaityti, kadangi gyvena Čagčarane. Manau, šią mergaitę esu matęs, kai lankiausi netoliese esančioje mokykloje. Lietuviai, kroatai, ukrainiečiai ir kiti padeda mokykloms, aprūpina įvairiomis priemonėmis. Daug vaikų Čagčarane mokosi kalbėti angliškai.
Lietuvių vadovaujama Provincijos kūrimo grupė (PKG) Čagčarane.
Netoli nuo šalia PKG esančio pakilimo tako dar yra užsilikusių minų, prieš keletą dienų buvo rasta ir sunaikinta mina, gulėjusi per metrą nuo pagrindinio kelio į stovyklą. Tačiau sužeidimų dėl užsilikusių minų čia pasitaiko palyginus retai. Dr. Yaqubi sakė, kad vidutiniškai nuo jų nukenčia po vieną žmogų per mėnesį.
Nepaisant Goro atokumo, lietuvių, kroatų ir ukrainiečių kariai atrodo patenkinti ir besididžiuojantys savo darbu. Dar laukia ilgas kelias, bet šiame Afganistano lopinėlyje matyti akivaizdi pažanga.
