Ieškojome kučių - radome driežus
Lietuvos kariai ruošia "HAMERIUS" Paukščių tako šviesoje
2009 m. birželio 9 d.
Goro provincija, Afganistanas
Signalas keltis nuskambėjo 3 val. 45 min., o iki 4 val. 30 min. Lietuvos kariai jau buvo pasiruošę išvykti. Lietuviai visuomet atvykdavo anksti, iš anksto pasiruošę kiekvienai užduočiai, bet šį kartą mes pasikliovėme afganistaniečiu vedliu. Pirmoji užduoties dalis buvo surasti kučius. Paprastai Lietuvos kariai prieš užduotį atlieka žvalgybą, tačiau vykstant ieškoti klajoklių kučių žvalgybos buvo nutarta atsisakyti, nes jie juk klajokliai. Net jei kur nors būtų aptiktas kupranugarių karavanas, kol mes ten nusigautume, kučiai jau tikriausiai būtų pasitraukę. Taigi pasitikėjome vietiniu vedliu, kuris turėjo mobilųjį telefoną ir galėjo susisiekti su kučiais. Jis 21 minutę vėlavo ir užlaikė mus 27 minutes. Taip vienas žmogus gali sulaikyti apie tris dešimtis karių ir sutrukdyti vykdyti užduotį.
Bazė Čagčarane yra įsikūrusi maždaug 7500 pėdų (2286 m) aukštyje virš jūros lygio, taigi naktį čia visa savo didybe matyti gryname sausame ore žėruojantis Paukščių takas. Bet ateina rytas, žvaigždės išblėsta ir vėl pakyla akinančiai ryški saulė.
Mums riedant ieškoti klajoklių kučių ir jų kupranugarių šešių mašinų kolona kėlė „mėnulio dulkes", kurios mus akino atspindėdamos saulę ir jautėmės tarsi važiuotume per baltus debesis. Kolonai teko išsidėstyti didesniais tarpais, kad šioje sausoje dulkių migloje mašinos neatsidurtų pavojingai arti viena kitos. Važiuojant pro iš akmenų, purvo ir šiaudų pastatytus kaimus virš jų matėsi besidriekiantys balti dūmai, kylantys iš gaminant valgį kūrenamų laužų, o fermeriai jau traukė į laukus. Afganai yra darbštūs žmonės. Tinginiai jau seniai būtų pražuvę šiuose žiauriuose kalnuose.
Praėjus 45 minutėms nuo kelionės pradžios mūsų vedlys sulaukė skambučio. Jis sužinojo, kad kučių klajokliai persikėlė kažkur kitur ir neaišku, kur jie dabar yra. Šioje vietovėje nėra medžių, ji atrodo tokia atvira, bet didžiulė tarsi jūra ir čia labai sunku ką nors surasti. Be to, nors kučiai puikiai orientuojasi šiose vietovėse, labai mažai vietinių išmano, kaip naudoti žemėlapius. Jie negali tiesiog nurodyti mums savo koordinačių. Jie gali žinoti, kur jie yra, bet nesugebėti paaiškinti, kur mums juos rasti. Taigi mes judėjome toliau, vis sustodami ir klausinėdami pakeliui sutiktus žmones.
Daugelis sutiktų vyrų čia pjovė žolę gyvuliams šerti.
Lietuviai kariai gerai išmano žemėlapius, bet kiti, deja, juose nesiorientavo, taigi kilo tikra painiava aiškinantis, kur galėjo patraukti kučiai. Žolės pjovėjai mažai tegalėjo mums padėti. Kairėje stovi puštūnas iš Čagčarano, jis yra kučių atstovas. Jis nebuvo nieko girdėjęs apie Maiklą Džeksoną, tačiau vertėjas (stovintis viduryje ir rodantis kryptį) žinojo šį dainininką ir tai, kad jis mirė. Mes apsisukome ir patraukėme kita kryptimi.
Po poros valandų ieškojimų sutikome paskutinįjį žolės pjovėją ir išgirdome: „Kučiai nuėjo ta kryptimi!"
Lietuvos kariai vežėsi keturis gydytojus, kurie ketino apžiūrėti klajoklius ir pasiūlyti jiems vaistų. Tačiau nors kučiai ir norėjo būti surasti, jų niekur nesimatė. Kalbama, kad karo atžvilgiu kučiai yra neutralūs, o šiame regione jų gali būti apie 5 milijonus. Esu juos matęs daugelyje vietovių, bet jie neatrodo draugiški ir turi gigantiškus šunis, kurie vadinami, be abejonės, kučių šunimis. Šie šunys atrodo taip, tarsi galėtų nuplėšti „HAMERIO" dureles.
Su mumis važiavo afganistanietis gydytojas, kuris studijavo mediciną Kabule. „HAMERYJE" kartu su manimi keliavo dar du gydytojai. Pirmasis - Vitalijus iš Ukrainos, labai juokingas, nes kiekvieną kartą mums sustojus vis prašydavo jį visur po keletą kartų nufotografuoti. Kitas gydytojas buvo iš Gruzijos ir aš jį pavadinau „Gruzija". Šaulys ir vairuotojas buvo lietuvių kariai, kurių anglų kalbos žinios buvo vos truputį geresnės nei manosios - lietuvių, taigi daug nesikalbėjome.
Vėl pajudėjome išgirdę: „Kučiai turėtų būti kažkur čia".
Pasiekėme stačią kalvą, o mums reikalingas kelias buvo matyti apačioje. Judėdami į tą pusę kur, kaip mums pasakė, turėtume rasti kučius, būtume patekę į mums žinomą minų lauką, todėl lietuvių PAG vadas pulkininkas Alvydas Šiuparis per raciją iš bazės nurodė ieškoti kito maršruto.
Kalva buvo tokia stati, kad daugelis mūsų išlipome iš mašinų ir leidomės žemyn pėsčiomis.
Jau buvau nusileidęs dalį kelio, kai nufotografavau šį vaizdą. Tačiau nė viena mašina neapsivertė ir mes toliau tęsėme savo kelionę.
Pasukome aukštyn, kadangi žolės pjovėjai sakė, jog kučiai nuėjo ta kryptimi. Aukštyn, aukštyn ir baigėsi kelias, o mes nuvažiavome per pievas. Kuo aukščiau kilome, tuo aukštesnė buvo žolė. Patekome į vietovę, kur buvo gausybė drugelių, bet po poros minučių ji baigėsi ir įvažiavome į plotą su tūkstančiais striksinčių varlyčių, nes čia tekėjo mažas upelis. Pravažiavus varlytes pasirodė nedidelis laukas, kur matėme daug mažų paukščių ir vanagą. Iš karto už šio lauko patekome į kitą, pilną augalų, 1 -2 pėdų (0,3 - 0,6 m) aukščio, atrodančių tarsi gigantiški auksiniai pypkių krapštukai. Toliau žolė buvo dar aukštesnė ir matėsi daug augalų, apsipylusių baltais ir auksiniais žiedais. Tie balti ir auksiniai žiedai augo ant tų pačių kotelių. Tarp žiedų skraidė daugybė mažų paukštelių ir drugelių. Pravažiavę tą lauką netikėtai pamatėme kaimą.
Deja, GOOGLE pateikto šios vietovės vaizdo skiriamoji geba labai nedidelė.
Čia nebuvo elektros linijų ar palydovinių antenų, tik matėsi trejetas kalakutų, karvė, asilas, ketvertas arklių, vienas beprotis ir keli aplinkui bėgiojantys vaikai. Beprotis pribėgo prie priekinės mašinos ir sustojo spoksodamas. Vaikai nepamojavo ir nepribėgo. Jie nesišypsojo. Visa ši vietovė atrodė kaip iš akmens amžiaus.
Pastebėjome porą kučių šunų, bet pačių kučių nesimatė.
Bepročio galva buvo plikai nuskusta.
Pastebėjome gerai įmitusią katę. Pagal GPS parodymus šis kaimas turėtų būti apie 8800 pėdų ( 2682 m) aukštyje, tai reiškia kažkur aukštai pasaulio pakrašty, ir atrodė keista tokioje vietoje pamatyti taip sveikai atrodančią katę. Nelabai išmanau apie kates, tačiau man tai pasirodė verta dėmesio.
Iš namų išėjo pustuzinis vyrų. Jie buvo neginkluoti, draugiški ir domėjosi, ką čia veikia amerikiečiai, nors iš tiesų čia buvo lietuviai. Tiesiog Afganistane visi užsieniečiai laikomi amerikiečiais. Neturi reikšmės, nors čia ir būtų, tarkim, didžiulė Kanados vėliava: daugelis afganistaniečių niekada nėra girdėję apie Kanadą ar kitas vietas. Pačiame Čagčarane visi skiria lietuvius ir amerikiečius, tačiau kaimuose - ne. Laimei, lietuviai užtarnavo amerikiečiams gerą vardą.
Moterys čia nesislėpė, o vyrai gerai elgėsi su aplink besisukiojančiais smalsiais vaikais. Šie vaikai nieko neprašė, tačiau lietuvių kariams šypsantis kai kurie atsakydavo šypsenomis. Bet atrodė, kad jie nelabai suprato, ką reiškia draugiškai pamojuoti. Man pamojus, jie tiesiog žiūrėdavo, bet nusišypsojus atsakydavo šypsenomis. Pakalbėjus keletą minučių, lietuvių kapitonas paklausė kaimo vyresniojo, ar jo žmonės čia kur nors nematė kučių, ir išgirdo, jog jie čia buvo maždaug prieš 1,5 valandos „toje pusėje". Tai reiškė, kad šis žmogus neturėjo jokio supratimo, kur iš tikrųjų jie galėtų būti.
Jis papasakojo, kad šis kaimas įsikūrė prieš keturiolika metų ir vadinasi Karbasha Qalat (liet. - Driežų urvas). Kaime gyvena apie dvidešimt šeimų, iki šiol aš suskaičiavau šešis vyrus, septynias moteris, dvidešimt tris vaikus, du kučių šunis, tris arklius ir kumeliuką, asilą, suvargusią karvę, trejetą kalakutų, apie septynetą sulysusių viščiukų ir vieną riebią katę. Matėsi didžiulės krūvos mėšlo, suformuoto į gabalus šildymui ir maisto gaminimui, bet jo atrodė per daug palyginus su anksčiau išvardinta skurdžia banda. Ant žemės matėsi avių ir ožkų pėdsakai, tikriausiai, kitus gyvulius piemenys buvo išgynę į ganyklas.
Lietuvių vadui teko priimti sprendimą: keliauti toliau ir rizikuoti, kad kučių taip ir nesurasime arba rasime juos per vėlai, kad suspėtume atlikti medicininę apžiūrą, arba paklausti kaimo, kuriame niekada nėra lankęsi gydytojai, vyresniojo, ar jiems nereikia medicininės pagalbos.
Tuo tarpu aš kalbėjausi su žmonėmis, kurie niekad nėra girdėję apie Maiklą Džeksoną. Paklausus, ar jie žino apie karą, jie tik nusijuokė ir atsakė, kad karo čia nėra buvę jau keturiasdešimt metų. „Kam mums tas karas?", - klausė jie. - juk čia viskas gerai". Aš dar paklausiau: „Ar karo nebuvo keturiasdešimt ar keturiolika metų?" (jie buvo minėję, kad kaimas įkurtas prieš keturiolika metų) ir jų vyresnysis paaiškino, kad karo nebuvo jau keturiasdešimt metų, o kaimas įkurtas prieš keturiolika metų. Man paklausus, ar jie čia matę automobilių, jis prisiminė, kad per visus keturiolika metų čia buvo atvažiavę tik pora automobilių (tai turėjo būti automobiliai su keturiais varomaisiais ratais). Prieš du metus jais atvykę žmonės ieškojo informacijos apie minų laukus. (Tie išminuotojai, kas jie bebūtų, visada sugeba nusigauti į pačius tolimiausius užkampius!).
Paklausus apie dabar vykstantį karą jie vėl nusijuokė sakydami, kad karo čia nebuvo jau keturiasdešimt metų: „Kam jums reikia karo?"
Aš pasakiau „Ne, ne, aš kalbu apie karą pietuose - ar girdėjote apie jį?
„Taip, tai karas Helmande", - atsakė jie.
Aš pasakiau: „Rusai sugrįžo".
Vyrai prapliupo juokais ir pasakė: „Tai pasveikinkite mūsų senus draugus rusus sugrįžus" . Ir jie vis juokėsi.
Kalbėdami jie vis pajuokaudavo. Dar papasakojo, kad yra tadžikai, kad skaityti moka tik jų vadas. Jie džiaugėsi matydami skaitmeninio fotoaparato ekraną, tačiau vaikai, kurie greičiausiai niekada nebuvo matę televizoriaus ar kito elektroninio prietaiso, nežinojo, kas tai yra. Iš pradžių jie nesuprato, kam fotoaparatas reikalingas, bet, matyt, vyrai jiems paaiškino ir keletas vaikų sustojo pozuodami nuotraukoms.
Lietuvių karys su vienu afganistaniečiu nuėjo į kaimą ir pamačiau, kaip tas žmogus, išsinešęs kažkokį virbą, ėmė juo daužyti per mėšlo krūvas. Kas tai galėtų būti? - pagalvojau - aš taip gaudydavau driežus.
Kai karys grįžo su šituo driežu mes visi sušukome „Oho! Čia tai bent!"
Afganai vis gaudė driežus ir nešė juos kariams. Visa tai, kaip galite įsivaizduoti, atrodė šiek tiek keistai.
Driežų čia buvo gausybė! Šimtai - ne, tūkstančiai jų gyveno urvuose kaime ir aplink jį. Jie lakstė visur. Tai tarsi mažytė Galapagų sala Afganistane.
Vienas berniukas, pasiėmęs maišą, ištraukė iš urvo driežų lizdą. Paklausiau, kam jis naudoja tą maišą: „Ar tie kiaušiniai nuodingi?"
Berniukas atsakė, kad „jų liesti neleidžiama", todėl jis gaudo driežus ir ima kiaušinius tik su maišu. Aš paklausiau, ar jie tuos driežus valgo, bet tai, pasirodo, taip pat neleidžiama. „Neleidžiama" reiškia, kad Mohamedas nėra nurodęs, jog galima valgyti driežus, tai jie ir negali to daryti. Su tiek driežų galima būtų išmaitinti visą kostarikiečių kaimą.
Driežų gaudymas vienoje iš mėšlo krūvų.
Driežų berniukas: šis vaikas buvo pats geriausias ir entuziastingiausias driežų gaudytojas.
Driežai šildėsi saulėje ant mėšlo krūvų ir akmenų aplink kaimą, o vienas karys, užlipęs į kalvos viršūnę apsidairyti, sakė, kad visur matyti tūkstančiai driežų.
Atrodo, dabar mes jau iš tiesų patikome vaikams, nes domėjomės driežais.
Staiga supratau, kodėl katė buvo tokia įmitusi - tai dėl driežų!
Kadangi trūksta malkų, kaimo žmonės visose Azijos šalyse šildymui ir maisto ruošimui naudoja mėšlą. Jau liepos pradžioje šio kaimo žmonės buvo pririnkę ir išdžiovinę žiemai didžiules jo krūvas.
Jie dažniausia gamina maistą namuose, kur ventiliacijos nedaug, bet ši virimo vieta bent jau yra lauke.
Vienas afganas man pasakojo, kad labai gerai pastatyti namai iš purvo gali stovėti šimtą metų. Jų sienos labai storos ir tikrai neperšaunamos. Namų termoizoliacija labai gera, juose vėsu vasarą ir šilta žiemą. Afganistane per labai trumpą laiką gali būti labai dideli temperatūros svyravimai.
Žmonės sakė gyvulius žiemą laikantys namuose, kad visiems būtų šilta.
Modernumo požymiai: du traktoriai ir plūgas.
Berniukai iš Driežų urvo Afganistane sveikinasi su Lietuvos kariu Mariumi Varna.
Tuo tarpu vadas nusprendė šį kartą nebesivaikyti kučių ir paklausė kaimo vyresnįjį, ar jis nenorėtų medicininės pagalbos kaimo gyventojams. Visi dėl to labai apsidžiaugė. Moterys atsivedė visus vaikus ir keturi gydytojai (iš Afganistano, Gruzijos, Lietuvos ir Ukrainos) ėmėsi darbo.
Kaimo vyresniojo žmona. Daug žmonių tokiose šalyse yra labai godūs ir čiumpa viską, ką tik gali gauti, tačiau ši moteris paėmė ką gavusi ir ėmė dalinti kitiems, tuo labai mus nustebindama.
Vaikai iš Driežų urvo Afganistane.
Labai toli ir nuo karo, ir nuo švietimo.
Grįžo vienas kaimo gyventojas gindamas gal kokius du šimtus ožkų ir avių. Fone matosi pora mėšlo stirtų, ant kurių saulėje šildosi driežai. Kitokių šildymo priemonių be mėšlo šie žmonės neturi. Jiems labai praverstų pigus GOBAR dujų kolektorius.
Kaimiečiai paskirstė gyvulius po jų gardus.
Keturi gydytojai (iš Afganistano, Gruzijos, Lietuvos ir Ukrainos) tęsė medicininę apžiūrą. Tokios medicininės užduotys turi ir karinę vertę: „MedCaps" (medicininiai patruliai) sudaro galimybę kariams patekti į kaimą ar aplinkines vietoves ir rinkti svarbią informaciją. Specialiosios pajėgos jau daugelį metų naudoja šiuos patrulius ne tik draugiškam gyventojų požiūriui formuoti, bet ir siekdami patikrinti „atmosferą" ir gauti informacijos. Pavyzdžiui, mes išvykome daug sužinoję apie šį kaimą, padarę daug nuotraukų ir žinodami, kad šis kaimas yra draugiškas. Japonams, kurie investuoja į Afganistaną milijonus dolerių, taip pat buvo perduota informacija, jog Driežų urvo kaimas neturi elektros ir kad žmonės čia nusiteikę draugiškai. Japonai iš karto susidomėjo. Taigi, jei pasiseks, galbūt mūsų nurūkusios kučių paieškos į Driežų urvo kaimą atves japonus.
Japonų ir lietuvių bendradarbiavimas afganistaniečiams atneša daug naudos. Pirmiausia, lietuviai susisiekė su japonais kaip su potencialiais donorais, o japonai PAG atidarė savo ofisą ir ėmėsi veiklos. Lietuviai rūpinasi saugumu, suteikia patalpas, transportą ir kitą reikiamą paramą, o japonai duoda taip reikalingas lėšas.
Taigi šį kartą tiek. Mes neradome kučių, bet radome Driežų urvo kaimą ir grįžome su vertinga informacija. Dabar ji japonų rankose. Jeigu japonai ryšis ten nusigauti, Driežų urvo žmonėms labai pasiseks.
