Jungtinis Štabas

Lietuvos kariuomenės naujienos

JAV žurnalisto įspūdžiai iš Čagčarano

Šiuo metu Lietuvos vadovaujamoje PAG stovykloje Čagčarane vieši JAV žurnalistas Michaelas Yonas. Siūlome paskaityto jo interneto tinklalapyje užrašytus įspūdžius apie PAG bei Čagčaraną.

Lietuviai mėnulyje

tardamas šiuos žodžius

Mohammadas Kendewallis parodo į „netoliese esančius“ kaimus.

2009 m. liepos 1 d.

Čagčaranas, Goro provincija, Afganistanas

Lietuvis vyr. leitenantas Marius Varna palydėjo mane aplink nedidelę stovyklą ir prieš mus atsivėrė didžiulė Afganistano erdvė. Platybės, dulkės ir gniuždantis rudos spalvos pojūtis, beveik nėra gaivinančios žalumos, tik dangaus mėlynė ir spiginanti ryški saulė. Matyti vos keletas skurdžių medžių. Vienas kalnas atrodo žalsvas, tarsi jį kas būtų iš toli apipurškęs dažais. Ltn.Varna paaiškino, kad žolė ten pasirodė po prieš keletą savaičių nulijusio lietaus.

Netoli esantys namai, daugiausia priklausantys tadžikams, pastatyti iš purvo. Šie būstai neventiliuojami, todėl gaminant maistą kūrenami laužai sukelia daug ligų. Šie būstai gali būti pastatyti ir prieš mėnesį, ir prieš tūkstantį metų. Jie atrodo nenusakomo amžiaus, kaip dulkės ar vanduo. Vyr. ltn.Varna parodė į naują gyvenvietę prie pat stovyklos ir papasakojo, kad ji čia išdygo atsiradus stovyklai ir gavus pagalbai skiriamus pinigus, o vaikai, kurie anksčiau negalėjo lankyti mokyklos, šiuo metu sėdi klasėje. Mergaitės taip pat. Jo teiginius vėliau galės patvirtinti ir vietiniai gyventojai.

Šios šalies istorija yra paslaptinga ir turtinga. Radjardas Kiplingas, rašydamas savo knygą „Žmogus, kuris norėjo būti karaliumi“, matyt, rėmėsi iš Pensilvanijos kilusio amerikiečio Josiano Harlano, kuris atvyko čia nugalėti ir valdyti, istorija.

BBC straipsnyje paaiškinta:

„J.Harlanas buvo iš Pensilvanijos kilęs nuotykių ieškotojas, kuris atvyko į Afganistaną 19 amžiaus pradžioje, prisiekęs niekada negrįžti į JAV po incidento Kalkutoje, palikusio jį sunkioje padėtyje.

Jis patraukė į Afganistaną ketindamas tapti karaliumi. Greitai jis sutiko afganistaniečių ištremtą karalių, su kuriuo buvo sudaręs sutartį sukelti maištą Kabule.

J.Harlanas turėjo būti vienas iš tų bepročių amerikiečių, drįsusių čia atvykti prieš maždaug 170 metų, nors ir buvo pagerbtas „Goro princo“ titulu, kurį dabar paveldi jo palikuonys. Pagal šią R.Kiplingo knygą buvo sukurtas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Seanas Connery. 

Įsikūrusi maždaug 2280 metrų (apie 748 pėdų) virš jūros lygio sostinė Čagčaranas neturi gamyklų, čia mažai automobilių ar mopedų, o oras grynas ir sausas (ir išretėjęs). Tačiau tai yra žemuma. Maždaug šešis mėnesius per metus aplink mus esantys kalnai šimtus mylių gali būti padengti sniegu. Kai maždaug lapkričio mėn. prasideda sniegas, ši vieta atkertama. Artimiausias asfaltuotas kelias yra maždaug už 380km (236 mylių) Herate. Dešimtys tūkstančių žmonių aplinkiniuose kalnuose ir šioje žemumoje yra atkirsti nuo pasaulio. Nėra kur eiti, išskyrus šią vietą. Nei vienas afganistanietis neturi priėjimo prie interneto, tačiau mobilūs telefonai čia yra. Netgi provincijos atkūrimo grupė (PAG), kuriai vadovauja lietuviai, tampa izoliuota, išskyrus vienintelę susisiekimo galimybę – žvyruotą pakilimo taką. Kartais jiems tenka keletą savaičių išsiversti be skrydžių. Ši vieta tarsi erdvėlaivis, atskiriama nuo pasaulio pirmiausia sniegynų, vėliau jų tirpimo sukeltų potvynių. Tokie atvejai Afganistane įprasti.

Šis švedų lėktuvas pakilo iš Kabulo, nuskrido į Kandaharą, išleido keleivius čia, Čagčarane, ir išskrido vėl. Ties pakilimo taku stovi vienas JT sraigtasparnis. Nusileidimas tokiame aukštyje ant apledėjusio žvyro tako pilotams turėtų būti nemenkas iššūkis. Kartais dėl prastų oro sąlygų lėktuvai čia neatskrenda ištisas savaites. Pastatyti tinkamą nedidelį oro uostą kainuotų apie 14 milijonų JAV dolerių, tačiau tai būtų pirmas didelis žingsnis atveriant šią vietą statyboms.

Goro provincijoje nėra nei vieno afganistaniečių kario ir nei vieno colio asfaltuoto kelio. Kaip jau buvo minėta, artimiausias asfaltuotas kelias yra maždaug už 380 km. Herato pusėje arba panašiai tokiu pat atstumu prie Kabulo. Kelionės į abi šias vietas sunkios netgi geru oru. Ten – genčių kovos, banditizmas ir nepatikimos kalnų perėjos. Vienas karininkas man sakė, kad nutiesti asfaltuotą kelią iš Kabulo per Čagčaraną iki Herato kainuotų po milijoną dolerių už kilometrą. Visa kaina siektų maždaug 800 milijonų JAV dolerių.

Čagčaranas yra taip toli, kad beveik atrodo, jog neverta stengtis būti čia, kai mums taip trūksta karių.

Tačiau kodėl vyr. ltn. Varna atsiuntė man tokią žinutę?:

„Nuo 2005 tai svarbiausia Lietuvos kariuomenės misija, kadangi Lietuvai buvo patikėtas savarankiškas vadovavimas provincijos atkūrimui vykdant NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) misiją.“

Tai įdomus klausimas; daugybei lengvai pasiekiamų vietų taip pat reikia humanitarinės pagalbos. Daugiau apie tai vėliau.

Pačioje bazėje galima sutikti karius ir civilius iš įvairiausių šalių: Gruzijos, Japonijos, Filipinų, Šri Lankos, Ukrainos, Rumunijos, JAV ir gal dar keleto. Šiandien čia yra ir Italijos pilotai, kurių sraigtasparniui iškilo problemų. Iš viršaus ši bazė atrodo tarsi sezamo sėklytė Afganistano platumose, bet būnant čia, apačioje, jautiesi tarsi erdvėlaivyje „Enterprise“. Kai pirmą kartą sutikau lietuvių bazės vadą pulkininką Alvydą Šiuparį, norėjau jį pavadinti kapitonu Kirku, bet jis aukštas vyras, taigi nutariau nerizikuoti.

Stebėtina, tačiau nepaisant daugybės kalbų, kuriomis kalbama šioje bazėje ir už jos ribų, žmonės čia susikalba pakankamai gerai. Anglų kalba yra paplitusi plačiausiai, bet tinka bet kuri. Ltn.Varna mobiliuoju telefonu kalbėjo rusiškai, taigi paklausiau, kodėl jis nevartoja anglų ar lietuvių kalbos. Jis paaiškino, kad kalbėjo su afganistaniečiu, daugelis jų moka rusiškai. Dažnai, kai du žmonės susitinka, pirmasis klausimas būna maždaug toks: kuri kalba? Ir išvardina savo mokamas kalbas tikėdamiesi surasti atitikimą. Todėl Provincijos atkūrimo grupės (PAG) stovyklą tiksliau būtų pavadinti „Erdvėlaivis Babilonas“. O terminą PAG, kuris tinka Irake, Afganistane reikėtų pakeisti į PKG: Provincijos KŪrimo grupė. Irake provincijos ATkūrimo grupės yra visiškai kitokios. Terminas „atkūrimas“ Irake vartojamas teisingai, bet Afganistane tai dažniausia netinkamas žodis, kuris klaidina žmones duodamas suprasti, kad čia yra ką atkurti.

Tačiau vienas faktas neabejotinas: maždaug du šimtai žmonių šioje lietuvių vadovaujamoje Provincijos atkūrimo grupėje iš tiesų siekia palikti čia savo pėdsaką ir pastūmėti šią vietą bent per metrą į priekį. Goras yra asketiška vietovė, o PAG tokia mažytė, ir niekas nešokinėja iš džiaugsmo būdamas čia, tačiau pagal tai, kaip jie laikosi ir vykdo savo pareigas, matyti, kad kariai rimtai nusiteikę įvykdyti savo misiją nepaisant visų sunkumų.

Pirmadienį keletas lietuvių norėjo aplankyti vietinę televizijos stotį. Taigi mes pajudėjome iš PAG stovyklos dulkėtu keliu pro dešinėje esančią mažytę pabėgėlių gyvenvietę. Lietuvių grupei vadovavo majoras Tomaj Madzaras, kroatas, taigi man pasisekė: tai reiškia, kad kelionės metu bus bendraujama angliškai, kadangi jis nekalba lietuviškai. Majoras Madzaras pasakė, kad pabėgėlių stovykla atsirado po kažkurių genčių kovų. Tai apgailėtinai atrodančių apšiurusių palapinių, plevėsuojančių šiltame vėjelyje, maišalynė. 

Kairėje buvo matyti Hari upė, kurioje žmonės plovė keletą furgonų, gal koks šimtas avių gėrė vandenį, o jų piemuo lūkuriavo greta. Hari upė teka ir pro gigantišką Goro „Jam Miniret“ (Jan minaretą), kuris yra 65 metrų aukščio. Niekas tiksliai nežino, kas jį pastatė ir kodėl, bet manoma, kad šiam statiniui maždaug 800 metų ir, kad šalia jo yra žydų kapinės. Lietuvių archeologai, dirbantys Gore, neseniai surado žmonių palaikus, kuriems gali būti tūkstančiai metų, bei senovines nežinomo amžiaus budistų gyvenvietes.

Pasukę į dešinę ir kirtę nedidelį iš plytų ir akmenų pastatytą tiltą (už kurį, kaip man pasakė, sumokėjo JAV) mes nuvažiavome pagrindine Čagčarano gatve.

Čagčarane, Goro provincijos sostinėje, gyvena apie 15 tūkst. žmonių, daugiausia Dari kalba kalbančių tadžikų

Nenustebčiau, jei pamatyčiau pro šalį prariedant Fredą ir Vilmą Flinstounus. Dairiausi žmonių, avinčių teniso batelius. Talibano ir su juo susiję kovotojai dažnai avi tinkamų dydžių teniso batelius. Visi kiti dažniausia vaikšto basi, avi sandalus arba jiems netinkančių dydžių batus. Laimei, tadžikai čia nekenčia Talibano, bet kai kurie jų įsitraukia į kovas kitose vietovėse ir, galimas daiktas, kažkurie dabar gali būti grįžę namo atostogų.

Reikia stebėti batus

Mes atvykome į televizijos stotį ir buvome pasveikinti jos „vadovo“ Mohammado Kendewallio, vietinio Čagčarano gyventojo, kalbančio Dari kalba. Taigi susitikime dalyvausime afganistanietis, lietuvis, kroatas ir aš, bet, laimei, mes turime afganistanietį vertėją, vardu Feisalis. Kariai įteikė Kendewallio personalui reikalingą kompiuterį, o mes pradėjome mūsų ilgą susitikimą.

Negaliu laiduoti dėl M.Kendewallio žodžių teisingumo kitaip, nei pasakydamas, kad jis mane įspėjo, labai mandagiai, rašyti tiksliai. Jei jo žodžiai buvo tikslūs, pasakojimas būtų toks:

M.Kendewallis paminėjo, kad 2006 metais Indijos vyriausybė sudarė sutartį su Afganistano vyriausybe įrengti nacionalinės televizijos transliavimo sistemą visose provincijose. Ši Goro provinciją aptarnaujanti stotis buvo įrengta po metų, 2007-aisiais . Birželio 30-ąją bus jos antrosios metinės. Indijos vyriausybė padovanojo anteną, 30kw generatorių, 100kw siųstuvą ir kitą su tuo susijusią įrangą, takią kaip pvz. kameros. (Šis televizinis reikalas turėtų kelti rūpesčių Pakistanui). 32 baterijos, maitinančios UPS, nustojo veikti ir jis neišgali mokėti 600 dolerių už jų pakeitimą, bet apskritai sistema yra veikianti. M.Kendewallis atrodė nusivylęs, kad Indijos vyriausybė nepastatė studijos, kaip, pasak jo, buvo pažadėjusi.

Jis pasakė, kad siųstuvas gali apimti teritoriją 30 km spinduliu, 25-30 tūkstančių žmonių, ir kad daugelis šeimų turi nedidelius televizorius. Kabulas nori, kad siųstuvas transliuotų aštuonias valandas per vakarą, o tai, kaip jis sako, neįmanoma, nes kuro užtenka tik keturioms valandoms, be to, elektra Čagčarane yra tik penkias valandas per vakarą, tai kaip gi žmonės galėtų žiūrėti televizorių aštuonias valandas.

Tai vienintelis televizijos kanalas Goro provincijoje, tačiau jame kalbama įvairiomis kalbomis, todėl paklausiau apie transliacijoms vartojamas kalbas. M.Kendewallis atsakė, kad transliuojama turkmėnų, puštūnų, balochi ir šiek tiek hindi kalba. Bet pagrindinės kalbos Gore yra puštūnų ir dari. Daugiausia transliuojama dari kalba, po to puštūnų.

M.Kendewallio paklausiau, kiek laidų sukuria jo stotis ir kiek jų atsiunčiama iš Kabulo.  M.Kendewallis patikslino, kad jis skiria 1,5 val. vietinėms laidoms, o 2,5 val. lieka programoms iš Kabulo.  Jis minėjo, kad visas stoties biudžetas siekia tik 1000 JAV dolerių per mėnesį, o vien kurui reikia 2600 dolerių. Kuras vadovui labai jautri tema ir jis apie tai kalbėjo keletą minučių.

Kroatas majoras Tomaj Madzaras įteikia afganistaniečių televizijos vadovui apdovanojimą nuo lietuvio PAG vado, o amerikietis fotografuoja. Ant M.Kendewalli stalo matyti nedidelės Lietuvos ir Afganistano vėliavėlės. Vadovas išreiškė padėką PAG ir lietuviams

Keisdamas temą paklausiau, ar jie turi radijo stočių, laikraščių ar kitokių žiniasklaidos priemonių. M.Kendewalli pasakė, kad radijo nėra (ltn. Varna minėjo, kad yra privati radijo stotis), bet yra šeši laikraščiai. Nei vienas iš jų nėra dienraštis, jie išeina kas savaitę, dvi savaites ar kas mėnesį. Pasak M.Kendewallio, daugelis gyventojų vis tiek nemoka skaityti, todėl juos pasiekti galima tik per jo stotį. M.Kendewallis sakė, kad tie žmonės niekada nesupras demokratijos, jei jiems niekas nepaaiškins, kas tai yra. „Jei jie nėra išsilavinę, jie yra miegantys“,- pažymėjo jis.

Po gal valandą trukusio pasakojimo apie sunkumus vadovaujant vienintelei televizijos stočiai Goro provincijoje, aš paklausiau, ar yra kažkas tokio, ką jis norėtų perduoti platesnei auditorijai. M.Kendewallio atsakymas buvo glaustas ir vienareikšmiškas: „Man reikia kuro“.

Nuo šios vietos visas pokalbis vyko prie žemėlapio. M.Kendewallis norėjo tęsti kalbą apie žmones. Jis priėjo prie gigantiško ant sienos kabančio plakato, kuriame pavaizduotas tas pats peizažas, kurį pamatytum iškart išėjęs už durų. Jis parodė sniegu padengtas viršukalnes ir kaimų, kurių plakate nesimatė, vietas, sakydamas, kad tie kaimai, kaip ir daugelis kitų maždaug, šešis mėnesius per metus yra užversti sniegu. Jis sakė, kad žmonės ten išbūna ištisą žiemą, man tiesiog sunku tai net įsivaizduoti. Jie turėtų būti kaip eskimai. Jie neturi nieko – nei mokyklų, nei poliklinikų,. Jie net negali ateiti į Čagčaraną, kuris taip pat yra atkirstas. M.Kendewallis pasakojo, jog turtingesnės šeimos turi 1-2 karves ar 5-10 avių. Ir taip jie ten gyvena izoliuoti kartais ištisus mėnesius.

Paklausiau apie temperatūrą. Televizijos vadovas atsakė, kad kartą 2006 temperatūra čia, Čagčarane, kuris yra slėnyje, yra pasiekusi -42ºC (apie -44ºF). Pamatęs mūsų nepasitikinčias išraiškas pakartojo, kad tai tikra tiesa. Labai trumpai temperatūra tikrai buvo nukritusi iki -42ºC ir tai buvo pats didžiausias šaltis, kokį jis yra patyręs šiame mieste. Tada spontaniškai paminėjo, kad per paskutiniuosius 25-30 metų klimatas keičiasi ir šyla.  

Pagrindinės Goro provincijos problemos M.Kendewallio nuomone yra šios:

•1)      Išsilavinimo stoka;

•2)      Skurdas;

•3)      Nedarbas.

Jis pasakojo, kad vyrai vyksta į Iraną ar Pakistaną užsidirbti pinigų nuimdami opiumo derlių ar kovodami su Koalicija. Bet aš paprieštaravau – juk tadžikai nekenčia talibų. Taip, atsakė jis, bet jiems reikia pinigų.

Lietuvos karys prie televizijos pastato

Kiek jie uždirba kovodami? – paklausiau.

M.Kendewallis pasakė, kad jie gauna drabužių ir maisto, kalašnikovą ir šiek tiek pinigų. Paklausus kiek, jis nusijuokė, patikslindamas, kad tai priklauso nuo jų pareigų ir kaip jie jas atlieka. Jei nukauna karių – uždirba daugiau. Jis pakartojo, kad vietos gyventojai nekenčia Talibano, bet jiems reikia pinigų, todėl eina kariauti ir rinkti opiumo derliaus, o po to grįžta namo. M.Kendewallis sakė, kad kova Helmande nieko bendra su opiumu neturi ir, kad britai grįžo urano. Jis teigė, kad Afganistanas turi labai daug gamtos išteklių ir didžiosios valstybės nuolat ateina čia kariauti, bet visuomet meluoja.

Nepaisant M.Kendewallio tiesmukiškų žodžių, viso pokalbio metu jis atrodė nuoširdžiai draugiškas. Jis nesiskundė, tiesiog atsakinėjo į mano klausimus.

Paklausus apie jo išsilavinimą M.Kendewallis papasakojo baigęs vidurinę mokyklą Čagčarane, tada vienerius metus studijavęs mokytojavimą Herate, bet studijas metė, nes jo šeima buvo neturtinga. Taigi jis grįžo į Čagčaraną ir dėstė čia „viską“.

Atrodė, kad jis nuoširdžiai patenkintas PAG teikiama parama, bet pasakė, kad Jungtinės Valstijos švaisto visus tuos pinigus kovodamos pietuose ir, kad atkūrimas čia vyksta per lėtai. Jis keletą kartų mane įspėjo tiksliai perteikti jo žodžius.

Tai ir viskas. Lietuviai nusipirko ožį, pakrovė jį į SUV ir mes leidomės atgal į bazę, o aš vis dairiausi žmonių, avinčių teniso batelius.

Tą naktį ryškiai šviečiant mėnuliui aš padėjau fotoaparatą ant smėlio maišo ir paspaudžiau jungiklį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *