NATO vadovaujama Tarptautinių saugumo paramos pajėgų operacija Afganistane

2001 m. rugsėjo 11 d. įvykę teroristiniai išpuoliai Niujorke ir Vašingtone, nusinešdami per 3 000 žmonių gyvybių, stipriai sukrėtė pasaulį. Tai buvo pirmoji tokio didelio masto ataka prieš Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) po Antrojo pasaulinio karo, kuri sudrebino visą pasaulį. Išpuolio kaltininkai greitai identifikuoti kaip tarptautinės teroristinės organizacijos Al-Qaeda lyderiai ir nariai. Organizacijos lyderis – Osama bin Ladenas – saugomas Talibano režimo, o pati organizacija buvo išplėtusi savo mokymų stovyklas Afganistane. Reaguodamas į pastaruosius įvykius 2001 m. rugsëjo 20 d. JAV Prezidentas George’as W. Bushas pateikė ultimatumą Talibanui, kuriuo buvo reikalaujama JAV išduoti visus Al-Qaeda lyderius Afganistane, taip pat uždaryti mokomąsias stovyklas.

Talibanas atsisakė tai padaryti, todėl 2001 m. spalio 2 d. pirmą kartą savo istorijoje NATO pritaikė Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio kolektyvinės gynybos nuostatas.

Pirmieji žingsniai Afganistane

Pirmieji žingsniai buvo žengti 2001 m. spalio 7 d., kai JAV paskelbė operacijos „Tvirta laisvė“ Afganistane pradžią. Į šią JAV vadovaujamą operaciją įsitraukė Australijos, Jungtinės Karalystės (JK), Kanados, Prancūzijos ir Vokietijos pajėgos. Greitai buvo pradėtos karinės atakos prieš Al-Qaeda stovyklas ir Talibano pajėgas. Iki lapkričio mėnesio pradžios šalies sostinė Kabulas buvo išlaisvinta. Apie 30 metų vykę konfliktai buvo smarkiai nualinę šalį. Milijonai afganistaniečių buvo priversti palikti savo namus ir bėgti į užsienį, pagrindinės socialinės paslaugos neteikiamos, valstybinės institucijos neegzistavo, infrastruktūra pažeista ir daugelyje vietų sunaikinta, ūkis ir ekonomika žlugę. Kabulas buvo smarkiai nuniokotas ir virtęs griuvėsiais. Tačiau išstūmus talibus iš valdžios, šalyje buvo juntamas optimistiškas pakylėjimas. Žmonės patikėjo, kad įvyks teigiamos permainos. Todėl pabėgėliai, daugiausiai iš Pakistano ir Irano, ėmė plūsti atgal, trokšdami prisidėti prie tėvynės atstatymo. Iki 2001 m. Afganistano socialinio vystymosi rodikliai buvo vieni blogiausių pasaulyje. Dėl silpnos komunikacijos, pažeistos infrastruktūros ir sunaikinto ūkio Afganistanui reikėjo pagalbos situacijai šalyje gerinti, užkertant kelią atgal į chaosą.

Tarptautinių saugumo paramos pajėgų įkūrimas

Tarptautinė bendruomenė, reaguodama į susiklosčiusią situaciją Afganistane, 2001 m. gruodžio 10 d. įvykusioje konferencijoje Bonoje, Vokietijoje, sutarė dėl visapusiškos pagalbos Afganistanui teikimo. Susitarimas taip pat numatė, kad Afganistane bus pradėta tarptautinių pajėgų operacija vietos valdžiai ir saugumo pajėgoms remti. 2001 m. gruodį Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba (ST) priėmė rezoliuciją Nr. 1386, kuria buvo paskelbta Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistance Forces, ISAF) operacijos Afganistane pradžia. Pirminis operacijos tikslas buvo teikti paramą naujai steigiamoms Afganistano nacionalinėms saugumo pajėgoms (ANSP). Ši rezoliucija sukūrė pagrindą Afganistano pereinamosios valdžios, JT paramos misijos Afganistane (UNAMA) ir ISAF partnerystei. Pagal JT priimtos ST rezoliucijos suteiktą mandatą, ISAF turėjo veikti apribotoje teritorijoje Kabule ir jo apylinkėse, taip pat teikti paramą Afganistano opozicijos lyderių įkurtai Afganistano pereinamajai vyriausybei.

ISAF tikslai ir prioritetai

Pagrindiniai ISAF tikslai Afganistane buvo padėti naujajai Afganistano vyriausybei užtikrinti šalies saugumą, vystyti ir didinti ANSP, taip pat imtis visų priemonių, kad šalis niekada netaptų prieglobsčiu teroristams. ISAF pastangomis buvo sumažinti sukilėlių išpuoliai, tobulinamas šalies valdymas, prisidedama prie Afganistano visuomenės ir ūkio plėtros, gerinami šalies socioekonominiai rodikliai. Tarptautinė bendruomenė suprato, kad vien karinių veiksmų neužteks saugumui ir stabilumui Afganistane užtikrinti, todėl buvo kryptingai veikiama ne tik saugumo, bet ir valdymo, atstatymo ir vystymo srityse. ISAF vykdė saugumo ir stabilumo operacijas, taip pat mokė, aprūpino reikalingais resursais ir vadovavo ANSP. Siekdama vadovavimo gerinimo ISAF, veikdama per provincijų atkūrimo grupes (PAG), stiprino oficialias valdžios institucijas. Taip buvo stiprinamas geras ir teisingas valdymas, įstatymo viršenybės bei žmogaus teisių laikymasis. Buvo remiamas valdymo struktūrų augimas ir kuriama saugi aplinka joms veikti. Siekdamos, kad šalis būtų atstatyta ir vystoma, ISAF aktyviai bendradarbiavo su Afganistano pereinamąja vyriausybe, įtraukė tarptautines organizacijas, kitas nevyriausybines organizacijas.

ISAF veiklos planas

  • Padėti ANSP kautis su sukilėliais, kartu palaipsniui plėsti ISAF pajėgumus.
  • Sudaryti sąlygas efektyvesniam valdymui, socioekonominiui vystymuisi bei tvariam stabilumui.
  • Mokyti ANSP karius, jiems patarti ir remti ANSP vykdomas operacijas.
  • Bendradarbiauti su NATO mokymo misija Afganistane (NTM-A), Europos Sąjungos (ES) policijos misija Afganistane (EUPOL), kitais tarptautiniais ir nacionaliniais veikėjais.
  • Koordinuojant veiksmus su JT misija UNAMA ir daugianacionalinėmis PAG, prisidėti prie Afganistano atstatymo ir stabilizavimo.

NATO iš JT perima vadovavimą ISAF

Pirmąkart JT vadovaujamos ISAF buvo dislokuotos 2001 m. gruodžio mėnesį misijos veikimo zonoje Kabule. Pradėjus operaciją, Kabulas pajuto tarptautinės paramos naudą, tačiau sunku buvo padėti kitoms šalies provincijoms. Siekdamos stabilumo bei saugumo ir kitose atokiose provincijose, ISAF įkūrė provincijų atkūrimo grupes, kurias sudarė nedidelės karinio ir civilinio personalo grupės.

JK, Turkija ir Vokietija paeiliui vadovaudavo misijai (rotacija vyko kas šešis mėnesius), tačiau dėl didelio atstumo nuo Europos, dėl ekstremaliai sunkių sąlygų buvo aišku, kad užduotis pavienėms valstybėms tampa per daug sunki. Todėl 2003 m. rugpjūčio 11 d. JT ir Afganistano vyriausybės prašymu NATO perėmė vadovavimą ISAF vykdomoms operacijoms, taigi Aljansas buvo atsakingas už pajėgų valdymą ir planavimą, buvo įpareigotas steigti vadavietę, skirti vyriausiąjį pajėgų vadą. Tokie pasikeitimai išsprendė pajėgų kūrimo, valdymo ir rotavimo problemas. NATO sudarė sąlygas į operaciją įsitraukti valstybėms su nedideliais pajėgumais. Taip nedidelėms NATO valstybėms atsirado galimybė prisidėti užtikrinant Afganistano saugumą ir stabilumą. NATO vadovaujama ISAF operacija yra laikoma viena didžiausių koalicijų istorijoje. ISAF dalyvavo visos 28 NATO narės, taip pat 22 valstybės partnerės, vadinasi, operacijoje dalyvavo ketvirtadalis visų pasaulio valstybių.

Operacijos vykdymas: plėtra

2003 m. spalį JT išplėtė ISAF mandatą. Jis įpareigojo veikti visoje Afganistano teritorijoje. Plėtra vyko keturiais etapais: į šiaurę, vakarus, pietus ir rytus. Pirmasis etapas – į šiaurę – prasidėjo 2003 m. gruodžio 31 d., kai Šiaurės Atlanto Taryba paskyrė vyriausiąjį pajėgų vadą generolą Jamesą Jonesą pradėti ISAF plėtrą ir perimti vadovavimą vokiečių vadovaujamai PAG Kunduze. Po šešių mėnesių, 2004 m. birželio 28 d., per NATO viršūnių susitikimą buvo pranešta apie naujų atkūrimo grupių įkūrimą Mazar-e-Sharifo, Maymano, Feyzabado ir Baghlano provincijose, t. y. šiauriniame Afganistane. Pirmas plėtros procesas buvo baigtas 2004 m. spalio 1 dieną. Tuo metu ISAF operacijų zona apėmė apie 3 600 kv. km Afganistano šiaurėje (9 provincijas).

Tolesnė plėtra, vadinama antruoju etapu, vyko į šalies vakarus. Procesas prasidėjo 2005 m. gegužės 31 d., kai ISAF perėmė vadovavimą Herato ir Faraho provincijų atkūrimo grupėms. Vėliau rugsėjį buvo įsteigtos ISAF pavaldžios Goro PAG (Lietuvos vadovaujama) ir Baghdiso PAG (Ispanijos vadovaujama). Po šio etapo ISAF užtikrino pusės šalies teritorijos saugumą. Svarbu paminėti, kad 2005 m. rugsėjį NATO Afganistane papildomai dislokavo 2 000 karių, kad saugiai įvyktų provincijų ir parlamento rinkimai.

Po trečiosios plėtros į šalies pietus ISAF aprėpė tris ketvirtadalius Afganistano teritorijos. Atkūrimo grupės įsteigtos Day Kundi, Helmando, Kandaharo, Nimrozo, Uruzgano ir Zabulo provincijose. Per šį etapą ISAF karių skaičius padidėjo dvigubai: nuo 10 000 iki 20 000.

Ypač svarbiu laikomas 4 etapas. 2006 m. spalio 5 d. ISAF perėmė vadovavimą JAV operacijos „Tvirta laisvė“ karinėms pajėgoms rytiniame Afganistane, t. y. išsiplėtė į šalies rytus ir buvo galutinai prisiimta atsakomybė už saugumą visoje Afganistano teritorijoje.

ISAF kova su sukilėliais suintensyvėjo 2007-2008 m., kai ryškiai išaugo Talibaną remiančių grupuočių išpuolių prieš tarptautines pajėgas ir centrinę vyriausybę skaičius. 2009 m. ISAF vadas generolas Stanley’s McChrystalas iš JAV atliko griežtą operacijos strategijos peržiūrą ir rekomendavo padidinti ISAF karių skaičių, taip pat daugiau dėmesio teikti ANSP mokymui ir plėtrai. ISAF pastiprinimui į Afganistaną buvo pasiųsta 40 000 karių. Toks kiekybinis pranašumas prieš oponentą leido ISAF efektyviai pažaboti Talibano veiklą.

Lietuvos vadovaujama Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupė

2005 m. birželio mėnesį Lietuva įsipareigojo vadovauti vienai iš dvidešimt penkių NATO įsteigtų Afganistane provincijos atkūrimo grupių. Iš viso PAG misijoje Afganistane tarnavo apie 2 500 Lietuvos karių: buvo siunčiama 17 Lietuvos karių pamainų po maždaug 150 karių. Lietuvos karinio vieneto pamainos buvo formuojamos bataliono pagrindu. Didžiosios kunigaikštienės Birutės, Karaliaus Mindaugo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų, Artilerijos batalionai misijoje dalyvavo po du kartus, į misiją vyko keturios Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinės. Lietuvos vadovaujama PAG buvo ne tik karinė, bet ir civilinė misija, kurioje kartu su Lietuvos atstovais dalyvavo kariai ir civiliai iš 7 šalių (Danijos, Gruzijos, Islandijos, Japonijos, JAV, Kroatijos, Ukrainos), taip pat PAG stovykloje buvo įsikūrusi grupė, atliekanti ES policijos misiją (EUPOL).

Vadovaudama PAG Lietuva siekė sukurti pagrindus nuosekliai ir stabiliai Goro provincijos plėtrai. Buvo mokomos ir konsultuojamos Afganistano nacionalinio saugumo pajėgos: nuo 2010 m. kariai parengė daugiau nei 1 700 įvairaus rango Afganistano nacionalinės policijos pareigūnų ir per 200 Afganistano nacionalinės armijos karių.

Dar vienas svarbus uždavinys – glaudus bendradarbiavimas ir parama vietos bendruomenei tarpininkaujant provincijos institucijoms, vietos bendruomenėms, skiriant maisto produktų, medikamentų, palapinių ir kitų būtiniausių daiktų. PAG kariai Gore afganistaniečių vaikams perdavė Lietuvos moksleivių, bendruomenių, viešųjų įstaigų, nevyriausybinių organizacijų numegztų šalikų, pirštinių, dovanojo knygų, žaislų. Lietuvoje buvo surengtas Afganistano Goro provincijos moterų rankdarbių aukcionas, taip pat piešinių parodos, įvairios paramos akcijos.

Lietuvos specialioji misija koordinavo daugiau nei 200 vystomojo bendradarbiavimo projektų. Didžiausi jų įgyvendinti Čagčarane: rekonstruota ligoninė, pastatyti vaikų namai, asfaltuotos gatvės, oro uoste nutiestas nusileidimo-pakilimo takas, rekonstruota infrastruktūra. Puikūs misijos rezultatai: Lietuvos lėšomis Goro provincijoje pastatytos 22 mokyklos, jose pradinį išsilavinimą įgijo apie 4 500 vaikų, atidarytos bibliotekos, kompiuterių klasės, pastatytas provincijos prokuratūros pastatas, renovuotas Goro apeliacinio teismo pastatas, įsteigtas Valstybės tarnautojų rengimo centras. Taip pat buvo kasami geriamojo vandens šuliniai, statomi tiltai, renovuojamos mečetės ir kaimo mokyklos, įrengiami drėkinimo kanalai, statomos mažosios vandens elektrinės, finansuojamos profesinio rengimo, ūkininkavimo, švietimo programos. Projektams įgyvendinti Lietuva sugebėjo sutelkti ir kitas šalis rėmėjas.

Rezultatai

Daugiau nei 13 metų vykusi ISAF misija Afganistane sudarė sąlygas tolesniam Afganistano vystymuisi: ryškus progresas akivaizdus saugumo, švietimo, sveikatos priežiūros, žmogaus teisių bei laisvių ir ekonomikos srityse. 2012-2013 m. šalies bendrasis vidaus produktas padidėjo 11 nuošimčių. Ypač pagerėjo susisiekimas – šalyje nutiesta daugiau nei 34 000 km kelių, Afganistane yra 5 komerciniai oro uostai ir 10 tarptautinių oro linijų, aptarnaujančių daugumą Afganistano didžiųjų miestų. Akivaizdūs pokyčiai švietimo srityje – daugiau nei 7 mln. vaikų, iš jų – 37 proc. mergaitės, lanko mokyklas. 2000 m. šis skaičius vos siekė milijoną. Gerėja padėtis ir sveikatos priežiūros srityje: apie 85 proc. afganistaniečių yra prieinamos pagrindinės sveikatos paslaugos, tai lemia gyvenimo trukmės ilgėjimą, gimdyvių ir naujagimių mirštamumo mažėjimą. Pažanga technologijų srityje: apie 60 proc. afganistaniečių naudojasi mobiliuoju telefonu (iš jų – 48 proc. moterys), 58,4 proc. įsigiję televizorių (2007 m. tik 37 proc.), 65 proc. turi prieigą prie interneto.

Nuo 2001 m. gerokai pagerėjo moterų padėtis Afganistane. Buvo įkurta Moterų reikalų ministerija – moterų teisės, geresnių teisinių paslaugų teikimo galimybės, dalyvavimas švietimo ir politiniuose procesuose tapo vienu pagrindinių Afganistano vyriausybės tikslų. Nors moters balsavimo teisė nebuvo naujiena Afganistane (moterys gavo teisę balsuoti 1919 m., ši teisė įtvirtinta Konstitucijoje 1964 m.), ji buvo atimta Talibano režimo. 2004 m. buvo atkurta moterų teisė balsuoti. 2008 m. Afganistane priimtas Švietimo įstatymas dar kartą garantavo moters teisę į švietimą, o 2009 m. prezidento dekretu buvo patvirtintas ir priimtas įstatymas, ginantis moteris nuo smurto, nusikaltimu įvardijantis išprievartavimus, priverstines santuokas, santuokas su nepilnametėmis. Talibano režimas šias teises iš moterų buvo atėmęs. 2012 m. 2,7 mln. mergaičių lankė mokyklas (palyginti 2001 m. – 5 000 mergaičių). Taip pat pasikeitė ir moters vaidmuo politikoje: pirmosiose vyriausybėse atsirado ir ligi šiol vyriausybės darbe aktyviai dalyvauja moterys ministrės, 2005 m. paskirta pirmoji provincijos gubernatorė, o 2008 m. – ir pirmoji miesto merė. Šiuo metu apie 10 proc. moterų dirba teisinėje srityje.

Vienas svarbiausių pažangos rodiklių šalyje – vyraujančios nuomonės ir nuotaikos visuomenėje. 55 proc. gyventojų mano, jog Afganistanas vystosi teigiama linkme, ir šis skaičius, palyginti su 2006 m., padidėjo 11 procentų. 78 nuošimčių žmonių teigia esantys laimingi arba labai laimingi. Pozityvių pasikeitimų įvyko ir visuomenės santykiuose su valdžia: didėjant pasitikėjimui ir gerėjant komunikacijai, 75,3 proc. afganistaniečių mano, jog nacionalinė vyriausybė gerai arba labai gerai dirba. Šalyje taip pat palankiai vertinamos demokratinės vertybės (73,1 proc. afganistaniečių yra patenkinti demokratija, šis skaičius gerokai padidėjo nuo 2008 m.), įsitraukimas į politinius procesus (55,9 proc. teigia galintys turėti įtakos vietos valdžios sprendimams). Tačiau vienas svarbiausių pokyčių visuomenėje yra tai, kad žmonės tapo individualesni, mažiau bijantys, tolerantiškesni: net 85,9 proc. gyventojų mano, jog žmonės turėtų balsuoti pagal savo prioritetus, nepaisydami, ką sako bendruomenės vyresnieji. Vis daugiau afganistaniečių mano, kad didelės reikšmės asmens padėčiai visuomenėje neturi anksčiau Afganistane tradiciškai nusistovėję kriterijai, pavyzdžiui, amžius, lytis ar etninė grupė.

Neseniai įvykę prezidento rinkimai Afganistane taip pat rodo šalies progresą. Nuvertus Talibaną, Afganistane įvyko 4 rinkimų ciklai: prezidento rinkimai 2004 ir 2009 m.; parlamento rinkimai 2005 ir 2010 m. Šalies pažangą rodo 2014 m. balandžio-birželio mėn. demokratiniu keliu įvykę prezidento rinkimai, kurių metu Afganistano prezidentu buvo išrinktas Ashrafas Ghani. Priešrinkiminis laikotarpis buvo nelengvas, pažymėtas prievarta ir smurtu. Prie to labiausiai prisidėjo Talibano kovotojai. Jie pradėjo mirtinas kampanijas, taikydamiesi į tarptautines organizacijas, rinkimų organizatorius, žurnalistus. Tikslas – išvaryti kuo daugiau apžvalgininkų iš Afganistano. Net ir rinkimų dieną 23 žmonės (daugiausia vyriausybės darbuotojai ir karininkai) buvo nužudyti per teroristines atakas. ANSP vis tik pavyko sėkmingai suvaldyti situaciją ir užtikrinti saugumą šalyje. Rinkimai įvyko.

Afganistanas pažengė labai toli: ISAF veikla baigėsi, užsienio kariai išvedami iš šalies, atsakomybė už šalies saugumą galutinai perduota demokratiškai išrinktai Afganistano vadovybei. Šalis gyvena pereinamuoju laikotarpiu, tačiau nepaisydamas sunkumų Afganistanas sugebėjo surengti sėkmingus demokratinius rinkimus, išsirinkti provakarietišką prezidentą. Naujasis prezidentas žada daug dėmesio skirti korupcijos stabdymui, darbo vietų kūrimui, pabrėžė šalyje priverstinai perkeltų piliečių, pabėgėlių bei skurdo problemas. Santykiams palaikyti su buvusiu prezidentu Hamidu Karzajumi, A. Ghanis įsteigė Nacionalinio lyderio kabinetą. Tokioje institucijoje dabartinis prezidentas galėtų konsultuotis nacionaliniais, regioniniais bei tarptautiniais klausimais su buvusiu prezidentu. Naujai išrinktu prezidentu džiaugiasi ir Afganistano piliečiai: 2 trečdaliai jų mano, jog prezidento rinkimų rezultatai lems geresnes gyvenimo sąlygas ateityje.

Dėl ISAF misijos vykdomos veiklos Afganistane ši šalis tapo saugesnė. Afganistano nacionalinės saugumo pajėgos tapo stipresnės (negausios ANSP buvo padidintos iki 350 000 karinio ir policijos personalo). ANSP sudaro Afganistano nacionalinė armija (189 000 karių), Afganistano nacionalinė policija (153 000 pareigūnų), Afganistano vietinė policija (27 000 pareigūnų). Keičiasi ir NATO vaidmuo: 2014 m. gruodžio 31 d. baigiasi ISAF saugumo paramos operacija, pradedama misija „Tvirta parama“, kurios pagrindinis tikslas – mokyti, patarti, padėti. Tokį esminį šalies saugumo situacijos pasikeitimą galima laikyti NATO pastangų rezultatu. Jau nuo 2013 m. ANSP vykdė apie 95 proc. įprastinių operacijų ir 98 proc. specialiųjų operacijų Afganistane. Svarbus ir visuomenės pasitikėjimo aspektas: 2013 m. atliktas tyrimas parodė, kad 86,5 proc. afganistaniečių pasitiki ANSP, vadinasi, tai yra institucija, kuria labiausiai pasitiki Afganistano gyventojai.

ISAF misija buvo naudinga ne tik Afganistanui bet ir NATO. Aljansas sustiprėjo, sąjungininkai ir valstybės partnerės veikė išvien, vykdė įsipareigojimus, o išmoktos pamokos ir pastebėti pajėgumų trūkumai – akstinas glaudžiau bendradarbiauti, tobulėti, telktis spręsti ateities konfliktus.

Įrašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *